„X faktoriuje“ išgarsėjęs Arūnas Mozūraitis: „Noriu šokti pagal muziką, ne prieš ją“

Arūnas Mozūraitis / Asmeninio albumo nuotr.
Justė Litinskaitė
Šaltinis: Žmonės
AA

Arūnas Mozūraitis – naujas, sparčiai kylantis, vardas šiuolaikinio šokio pasaulyje. Ilgą laiką gatvės šokio konkursuose pasiekimus skynęs šokėjas, „Pure House“ gatvės šokių festivalio įkūrėjas, jau kurį laiką vis dažniau lipa ant šiuolaikinio šokio scenos, o dar visai neseniai jį buvo galima išvysti ir „X Faktoriaus“ scenoje, drauge su „Aquarium de Clara“ kovojantį dėl pergalės projekte.

Neseniai šokio trupės „Nuepiko“ gretas papildęs menininkas kasdienėje savo veikloje, daug dėmesio skiria gatvės šokių ir šiuolaikinio šokio bendrumų paieškoms. Pokalbyje Arūnas pasakoja apie įvairias šokio patirtis Jurbarke, Kaune, Londone ir Švedijos miškuose, o taip pat dalinasi mintimis apie judesio edukaciją ir pirmuosius savo žingsnius šiuolaikinio šokio lauke.

Papasakok apie save. Kokie buvo tavo pirmieji žingsniai šokyje?

Esu iš Jurbarko. Ten gimiau, užaugau ir pradėjau šokti, kai man buvo aštuoneri. Tuo metu šokiai dar vadinosi ritminiais. Pradėjau nuo šiuolaikinio šokio, o būdamas šešiolikos pasinėriau į hiphopą (angl. hip-hop dance), apie kurį Jurbarke mažai kas žinojo.

Kaip apie hiphopą sužinojai tu? Kas buvo toliau?

Internete ir šokio konkursuose, kuriuose dalyvaudavau su šiuolaikinio šokio kolektyvu. Kiek galėjau šokdamas nuveikti Jurbarke, tiek nuveikiau. O tada išvykau studijuoti tarptautinio turizmo verslo Vilniuje. Būtent tada ir sužinojau, kas yra tikras hiphopas, o vėliau ir hausas (angl. house dance). Prisijungiau prie „G-House“ šokių studijos, kuriai vadovauja Gaudrė Kazlauskaitė. Norėjau šokti hiphopą, tačiau Gaudrė buvo griežta, jos studijoje reikėjo šokti ir hausą. Seniai norėjau pas ją mokytis, tad sutikau.

Prisijaukinti hausą nebuvo lengva. Nors hauso muzika man patiko, judesio nesuvokiau. Hiphopas – gatvės šokis, o hauso ištakos klubinėje kultūroje. Būdamas aštuoniolikos mažai teišmaniau apie klubus. Bet laikui bėgant, supratau, kad hausas mano gyvenime užima pirmą vietą, kad noriu gilintis būtent į jį. Pradėjau lankytis šokio stovyklose ir seminaruose užsienyje, nes Lietuvoje jie nevyko. Domėjausi hauso pradininkais, didžėjų ir klubų kultūrą, pamačiau daugiau pasaulio.

Arūnas Mozūraitis / Asmeninio albumo nuotr.

Po studijų Vilniuje, išvažiavau ieškoti žinių į Londoną, nes tikėjau galintis jų ten įgyti. Ir neklydau. Londono Trinity Laban konservatorijoje studijavau šiuolaikinį šokį. Tai buvo pirmas oficialus mano susidūrimas su šiuolaikiniu šokiu. Gilinau dar vaikystėje sukauptas žinias. Norėjau daugiau suprasti apie kūną, linijas, raumenų veiklą ir judesį. Tačiau po pusmečio teko studijas palikti. Londone labai sunku išsilaikyti finansiškai.

Iš vieno draugo sužinojau, kad Švedijoje yra įdomi gatvės šokių mokykla. Ji įsikūrusi ne kur nors Stokholme, o miškuose, toli nuo miesto. Nuvykau į atranką ir sėkmingai ją praėjęs, patekau į dvejus metus trunkantį hauso kursą. Ten aplankė visai kitoks judesio supratimas. Be hauso mokykloje buvo dėstomi dar keturi šokio stiliai: hiphopas, lokingas (angl. locking), popingas (angl. popping) ir breikas (angl. breakdance).

Nors studijavau hausą, galėjau lankyti ir kitas pamokas. Be to mokykloje vykdavo laisvo stiliaus šokių vakarai, kuriuose daug improvizuodavome. Pamažu supratau, kad hiphopas ar hausas nėra tik tam tikrų judesių deriniai. Tai viso kūno šokiai, į kuriuos galima įterpti skirtingų šokio stilių elementų. Hausas paremtas pėdų darbu. Daugelis šokdami hausą tik pėdomis ir užsiima. Ir aš toks buvau. Šokdamas negalvodavau apie viršutinę kūno dalį, jos nekontroliuodavau, nes koncentruodavausi į pėdas ir judesių atlikimo techniką. Tuomet ir mokytojai ir aš pastebėjau, kad viršutinė kūno dalis (ypač rankos) daro „beleką“. Gavau kritikos iš mokytojų. Pradėjau su tuo daug dirbti, kol galiausiai supratau hausą, ne tik pėdose, bet visame kūne. Šiuolaikinis šokis man padėjo pajausti savo kūno linijas, rankas, pečius, krūtinę. Supratau, kad turiu priimti savo kūną tokį, koks jis yra. Dabar labai daug judu rankomis. Labai.

Arūnas Mozūraitis / Asmeninio albumo nuotr.

Kaip atsidūrei Kaune?

Pirmojo karantino dėka. Tuo metu ir vėl gyvenau bei dirbau Londone, tačiau prasidėjus karantinui, netekau darbo ir teko išvykti. Pirma nukeliavau į Švediją, kur nuo studijų miškuose laikų turėjau draugų. Ten tuo metu dar nebuvo labai griežto karantino, radau darbą kavinėje. Taip praleidau kelis mėnesius. Skrydžiai nevyko, keliauti buvo sudėtinga ir brangu. Galiausiai atsirado vienas laivas parplukdęs mane į Lietuvą.

Grįžti buvo gana sudėtinga. Dvi saviizoliacijos savaites mėginau suprasti, kas vyksta Lietuvoje, kokių čia yra galimybių. Planavau Lietuvoje praleisti vasarą ir grįžti į Londoną. Tačiau nusiunčiau

kelis laiškus į šokio teatrus Lietuvoje, klausdamas ar juose neatsirastų galimybių dalyvauti šokio seminaruose ar mokymuose. Taip apie mane sužinojo „Aura“ ir pakvietė į šokėjų atranką Kaune. Praėjau. Supratau, kad Lietuvoje liksiu dar bent metus.

Kaip sekėsi prisijaukinti šiuolaikinio šokio sceną „Auroje“? Juk ligi tol šiuolaikinio šokio mokeisi gana apgraibomis.

Pradžia tikrai nebuvo paprasta. Ypatingai sunku buvo įgyti klasikinio baleto pagrindus. Daugelyje šiuolaikinio šokio trupių nuo klasikinio baleto nepabėgsi. Jo buvo ir „Auroje“. Didžioji dalis trupės šokėjų gerai jį išmanė. Tačiau man ir dar vienam šokėjui teko mokytis visko iš esmės. Smagu, kad buvau ne vienas. O ir kiti trupės nariai labai padėjo. Kasdien turėjome skirtingas, šiuolaikinio šokio ir baleto pamokas. Pamažu su Birutės Letukaitės ir kitų choreografų pagalba visko pramokau. O scena mane visada traukė. Mėgstu teatrą, seniai norėjau pajausti, ką reiškia būti šokio trupės dalimi. Gatvės šokyje trupių nėra daug.

Arūnas Mozūraitis / Asmeninio albumo nuotr.

Jau kurį laiką užsiimi intensyvia gatvės šokio sklaida. Papasakok apie tai daugiau.

Viskas prasidėjo nuo šokio edukacijos, kuria pradėjau užsiimti dar gyvendamas Londone, pavaduodamas mokytojus šokio studijose ir nuolatos mokindamas koledže. Dabar Kaune vedu privačias šokio pamokas, dėstau universitete, „Judesio laboratorijoje“. Šokio edukacija tampa vis svarbesne mano gyvenimo dalimi. Džiaugiuosi dėl to. Jaučiu, kad atėjo metas, kai galiu savo žiniomis dalintis su kitais.

Visgi, daugiausia gatvės šokio sklaida vyksta vadinamosiose šokio kovose (angl. battles). Šokio kovų koncepcija paremta dalinimusi, o ne noru įrodyti, kas geresnis. Nors, žinoma, visko būna. Tačiau ypatingai hause labai svarbus dalinimosi momentas, kovų metu vyksta dialogai. Ir tai labai gražu. Ilgą laiką lankiausi ir dalyvavau profesionaliose gatvės šokio kovose – konkursuose, kol supratau, kad pats noriu inicijuoti kažką panašaus. Taip gimė „Pure House“ idėją. Tai kelių dienų trukmės hauso renginys, kurio metu vyksta šokio seminarai, mokymai ir galiausiai šokio kovos – konkursai. Pirmąjį „Pure House“ surengiau 2019 m. vasarą Vilniuje. Tuomet dar gyvenau Londone, bet labai norėjau atvežti dalį to, ką išmokau svetur, į Lietuvą. Renginys susilaukė sėkmės. Vėliau surengiau dar vieną. Trečiąjį kartą teko atšaukti dėl pandemijos. Praeitą vasarą taip pat organizavau „Pure Camp“ – gatvės šokio stovyklą. Bandau į Lietuvą atvežti tai ko čia nėra.

Tačiau nenoriu apsiriboti tik Lietuva. Iniciatyvos tikslas sutelkti žmones iš įvairių pasaulio kampelių, Lietuvoje ir svetur.

Pastaruoju metu tave buvo galima išvysti šokantį ir televizijos ekranuose. Kartu su „Aquarium de Clara“ dalyvavote muzikiniame projekte „X faktorius“ ir patekote į finalą. Ką tau reiškė dalyvavimas projekte? Su kokiais iššūkiais kasdieną susidūrėte? Kokių įspūdžių išsinešei?

Projektas mano gyvenime atsirado gana netikėtai. Mano mergina Clara į atrankas nuėjo kaip solistė, bet po jų, buvo nuspręsta, kad Clara projektą tęs dainuodama ir šokdama. Abu nusprendėme, kad vienas iš prie jos prisijungsiančių šokėjų būsiu aš, kita – mano buvusi mokytoja, o dabar nuostabi draugė Gaudrė. Vien dėl to, kad „Aquarium de Clara“ komandoje buvo šie žmonės, nuo pirmos projekto minutės, man tai reiškė labai daug. Dalyvavimas projekte, buvo ne tik apie mane, Clarą ar Gaudrę. Tai buvo apie mus visus, kaip komandą. Sunkiausia buvo tai, kad be „X Faktoriaus“, mes turime dar milijoną kitų darbų. Susiderinti, rasti tuos pačius laikus repeticijoms, buvo be galo sunku, todėl repetuodavome ir kurdavome naktimis. Mašina tapo antrais namais, autostrada Kaunas – Vilnius – Kaunas tapo „ramiausiu“ laiku dienoje, Kaunas tapo miestu, kuriame dirbu, o Vilnius... atrodė, kad ten gyvenau. BET IŠGYVENOM ir esame labai laimingi dėl pasiekto rezultato. Manau, mūsų grupė išsiskyrė tuo, kad mums muzika ir dainavimas tuo nesibaigia, mums svarbu, prie muzikos prijungti judesį, sukurti vizualias pasirodymo dalis. Didžiuojuosi tuo, kad aš, Clara ir Gaudrė parodėme labai daug skirtingų savo pusių, nei vienas pasirodymas neatrodė taip pat, ko mes labiausiai ir norėjome. Šiuo metu tęsiame grupės egzistavimą ir kartu kuriame naujus projektus.

Arūnas Mozūraitis / Asmeninio albumo nuotr.

Neseniai papildei šokio trupės „Nuepiko“ gretas. Viskas prasidėjo nuo pažinties su šokėju Mariumi Pinigiu?

Taip. Su Mariumi susipažinome Lietuvos vaikų ir jaunimo organizuojamoje šokio stovykloje. Jis ten buvo pakviestas kaip šiuolaikinio šokio mokytojas, o aš – kaip hauso. Stovykloje Marius buvo mano kambariokas. Vėliau ir Kaunas, kurio tuo metu gerai nepažinojau, tapo mielesnis Mariaus dėka. Jis padėjo integruotis į vietinį šokio pasaulį. Esu jam labai dėkingas. Susibendravę stovykloje, žinojome, kad kartu dirbsime, tik tada dar nežinojome kaip ir kada.

Prie trupės prisijungei dar labai neseniai. Tačiau drauge su trupės šokėju Adrian Carlo Bibiano jau spėjote pastatyti spektaklį „Pakankamas atstumas“? Apie ką jis?

Spektaklyje kalbame apie atstumą, tačiau nenorėjome daryti to tiesmukai. Norėjome sukurti spektaklį, kuris lengvai pasiduotų tiek mūsų, tiek žiūrovų interpretacijoms. Todėl turbūt aš ir Carlo atsakytume į šį klausimą skirtingai. Spektaklyje naudojame virves, kurios padeda mums išreikšti bendrumą ir atsiskyrimą, susijungimą ir tarpą. Virvė savyje talpina labai daug metaforų apie artumą ir nuotolį, kurie gali būti ir malonūs ir ne. Bandome aprėpti visus šiuos dalykus. Kol kas judame gera linkme.

Arūnas Mozūraitis / Asmeninio albumo nuotr.

Drauge su „Nuepiko“ šiuo metu kuriate naują spektaklį „Niekur, bet ne čia“. Kokios tai patirtys? Ką ruošiate žiūrovams?

Šis spektaklis yra pirmasis, kurį ruošiame su „nauja“ komanda, todėl procesas yra labai įdomus. Tarsi pažįstame vienas kitą iš naujo, iš kitos – kūrybinės – pusės. Man labai smagu, kad visi esame vienodai svarbūs procese. Kiekvieno nuomonė yra išgirsta, bandome viską, ką kiekvienas iš mūsų pasiūlo, ir tuomet pildome, sprendžiame ar tai veikia, ar reikia kažką keisti. Būna dienų, kai tiesiog reikia kalbėtis ir suprasti vienas kitą, o kitą kartą norisi tik judėti ir bandyti viską atlikti fiziškai. Manau, procesas yra pilnas visko, kas suprantama ir kas ne. Tai pamatys ir žiūrovai. Ruošiame spektaklį, kuris, man ir pačiam, kelia daug klausimų, apsvarstymų ir minčių. Tam tikruose dalykuose ir situacijose jaučiamės labai patogiai, „savame kailyje“, o kartais reikia priimti kitokią realybę ir prie jos prisitaikyti, jos neteisti ir nekelti klausimų, ar kažkas yra ne taip. Viskas yra normalu, nors taip ir neatrodo. Esame skirtingi, todėl kiekvieno būsena turi būti priimta ir gerbiama. Įdomu ar tai pajaus ir žiūrovas ir kokius jausmus ir išgyvenimus patirs jie.

„Nuepiko“ veikloje svarbūs ne tik sceniniai pasirodymai, bet ir edukacinis dėmuo. Kokią edukaciją planuoji toliau vykdyti trupės rėmuose?

Mokydamas noriu apjungti šiuolaikinį šokį ir hausą, parodyti žmonėms, kaip aš juos suprantu. Ieškoti sąsajų ir skirtumų. Hause svarbi ritmika ir muzikalumas, o šiuolaikinis šokis yra apie linijas, jame daug rankų ir kojų judesių. Noriu įkvėpti žmones susipažinti su įvairiais šokio stiliais ir pritaikyti juos prie savo judėjimo. Nebūtinai vien šokio prasme, bet tiesiog judant erdvėje. Su „Nuepiko“ siekiam, kad žmonės judėtų, pajustų savo kūnus, suprastu, kad su jais galima ne tik vaikščioti ar bėgioti, bet kad jie turi kur kas daugiau galimybių, kurias mes turim išnaudoti ir parodyti sau ir kitiems.

„Aquarium de Clara“ / V.Domkutės / Fotodienos nuotr.

Dažnai bijome judėti kitoniškai dėl tam tikro mums įskiepyto estetikos suvokimo, nors šiuolaikiniame šokyje grožio sąvoka pamažu kinta...

Šiuo metu privačiai mokau vaikus. Pastebiu kaip dažnai jie šokdami žiūri į veidrodį, stebi kaip atrodo. Bandau tai pakeisti. Noriu mokiniams parodyti, kad mūsų kūnų judesiai gražūs, net jei kartais susikūpriname ar sukeliame pečius. Darome tai, nes klausome savo kūno. Ir tai yra gražu. Noriu, kad jie tai suprastų. Žinoma, grakščios linijos irgi gražu. Tačiau yra ir kita grožio pusė.

Kokiais dar principais vadovaujiesi mokydamas?

Man labai svarbi muzika. Mėgstu judėti ir tyloje. Bet grojant muzikai jaučiuosi kitaip. Nesvarbu ar būčiau geros ar blogos nuotaikos, išgirdęs muziką prisitaikau prie to ką girdžiu. Šiuolaikiniame šokyje labai daug šokama prieš muziką. Jei muzika greita – šokama lėtai. Ir atvirkščiai. Tai įdomu. Tačiau, dažnai užduodu sau klausimą „kodėl?“. Aš noriu šokti pagal muziką, ne prieš ją. Todėl nesvarbu ar pats šokčiau ar mokyčiau šiuolaikinį šokį ir hausą visada tai darau su muzika. Dar man labai svarbu, kad kiekviena kūno dalis judėtų tuo pačiu metu. Visą laiką pradedu pamoką nuo absoliučios improvizacijos, nesvarbu ar mokyčiau vaikus ar suaugusiuosius, profesionalus ar pradedančiuosius. Mes skenuojame kūną, nuo galvos iki pėdų, nuo pėdų iki galvos. Tik išjudinę visą kūną pradedam kalbėti apie šokio specifiką. Šis metodas padeda atrasti naujas kūno galimybes, judėti kaip nesame judėję anksčiau. Tai ir yra tobulėjimas.

Clara Giambino / Simonos Žutautaitės nuotr.

Artimiausiu metu Arūną scenoje galite pamatyti:

Kovo 10 d., „Nuepiko“ ir Kauno kamerinio teatro šokio spektaklis „Pakankamas atstumas“ (Kauno kamerinis teatras)

Kovo 20 d., „Nuepiko“ šokio spektaklis „Niekur, bet ne čia“ (Kauno Žalgirio arenos amfiteatras)

Skaitykite daugiau