Tauragiškiui Gintarui Juciui sąžiningai nužingsniuoti visus 500 „Camino Lituano“ kelio kilometrus, ko gero, buvo mažesnis iššūkis nei prieš kelerius metus atsikratyti daugiau nei 100 kilogramų kūno svorio. „Pasikalbino draugas Mindaugas Stanevičius, lydintis žygeivius asistentinio taksi autobusiuku, aš iš karto ir sutikau“, – savo pasiryžimą keliauti su iniciatyvos „Draugystė veža“ projekto „Mums pakeliui“ komanda pasakoja Gintaras.
„Kai pakvietėme norinčius registruotis dalyvauti projekte „Mums pakeliui“ ir pamačiau anketas žmonių, kurie norėtų nueiti visą kelią, Gintaro noras, ko gero nustebino mažiausiai. Susipažinus su jo istorija, ryžtu, įveikiant ankstesnius sunkumus, vyro pasirinkimas nekėlė didelio nerimo. Tačiau, jau projekto metu, artimiau pažinus Gintarą, nesilioviau stebėtis juo kiekvieną dieną. Jis, tarsi koks angelas sargas, tiesiog tyliu savo buvimu, kiekvienu įveiktu kilometru, nematomu rūpesčiu ir begaliniu palaikymu kolegoms jaudino kiekvieną dieną vis labiau“, – pasakoja projekto vadovė Žydrė Gedrimaitė.
Visus stebino Gintaro pasirinkimas, jei tik įmanoma, miegoti po atviru dangumi, juk didžiąją projekto dalį visus kankino alinantis karštis. „Gintaras taip elgėsi ne dėl to, kad jam nepatiktų miegoti lovoje, jis tiesiog norėjo būti kuo arčiau savo bičiulių ir norėjo, kaip mes juokėmės, ištirti, kuriame krašte uodai ar bimbalai pikčiausi ar varlės gražiau kurkia. Kai projekto sekėjai pradėjo rašyti, kad Gintaras yra jų favoritas dėl savo tylaus ir ramaus būdo, jis ir vėl ramiai gūžtelėjo pečiais ir kukliai atsakė: „Ačiū, malonu“, – prisimena projekto vadovė.
Santūriam vyrui nebuvo labai lengva pasakoti apie ilgus metus jį varginusį didelį viršsvorį, dėl kurio jis kompleksavo, netgi vengė fotografuotis. Didžiulio svorio pasekmė – puokštė lėtinių ligų: sušlubavo širdis, diagnozuotas diabetas... „Dabar jaučiuosi labai gerai, nes atsikračiau mane slėgusių kilogramų“, – šypteli Gintaras. Dėl šio tikslo jis pakeitė gyvenimo būdą, mitybą, daug vaikščiojo ir sportavo, važinėjo po Lietuvą dviračiu.
Į žygį vyras išsiruošė su dideliu džiaugsmu, nes žinojo, kad jo pagalba gali būti labai reikalinga. „Labai apsidžiaugiau, kad gavau tokią progą pabūti su žmonėmis, įgyti naujos patirties, ištiesti pagalbos ranką, kai to reikia. Aš savanoriauju Tauragės ratukininkų sąjungoje, tai ši projekto forma man labai artima. Ir aš žinau, kad neįveikiamo ar kažko neįmanomo tiesiog nėra. Viskas mūsų rankose“, – sakė Gintaras.
Ir šiame kelyje tauragiškis sutiko artimą sielą bendrakeleivę Margaritą Molienę, kuriai pavyko giliau jį pažinti. Moteris socialiniame tinkle dalinasi jautriais pastebėjimais apie bendražygį Gintarą.
„Esame du žmonės, kurių vienas kažkada svėrė 209 kg, o kitas 109 kg. Ir mes susitikom „Camino Lituano“ kelyje. Kai pamačiau Gintarą, tai mano vaizduotė niekaip negalėjo jam „uždėti“ tų kilogramų. Jis visą laiką ėjo pirmas. Išeidavom kartu, bet aš vis likdavau gale, o jis prieky.
Vieną dieną, visgi, pasivijau, nes man buvo smalsu, kaip jam pavyko atsikratyti ankstesnio kūno. Jis pasakojo apie savo kelią, o aš apie savo. Ir kaip smagu buvo, nes mūsų nuomonės sutapo: dietos yra nesąmonė! Čia užsirašykit visi, kurie galvojat, kad esat per sunkūs ir planuojat dietomis gadinti sau gyvenimą. Pati geriausia dieta ir yra gyvenimas. Man atrodo, Gintarai, kad mūsų šūkis gali būti: „Keičiu kilogramus į gyvenimą!“ arba „Gyvenu ir lieknėju!“. Viskas iš tikro yra paprasta. Reikia tik nuspręsti, ko nori ir „vualia“.
Mes abu nusprendėm, kad norim gyventi kitaip, norim būti kitokie. Susidūręs su judėjimo sunkumais, pradedi galvoti, ką daryti, kad būtų lengviau? Tada pradedi domėtis mityba. Pradedi sąmoningai stebėti, ką valgai, ko nevalgai, kodėl valgai ir pan. Abiem buvo dienų, kai teko ir susiimti, bet tikrai savęs nevaržome. Gintaras sakė, kad suvalgo ir cepelinų, o aš vieną kelionės vakarą sugebėjau suvalgyti pusę didelio, labai didelio šakočio. Ir nei sąžinė graužia, nei svoris auga.
Ir dar vienas patarimas – judėkit. Judėkit, kai galit ir kai negalit. Judėkit, kai norit ir kai nenorit. Judėkit, kai karšta ir kai šalta. Tiesiog judėkit. Gintaras nuėjo visą „Camino Lituano“ kelią. Nei karto negirdėjau, kad jam sąnariai nelaiko ar nugarą skauda. Iš viso nė vieno nusiskundimo. Tai gyvas pavyzdys, kad viskas mūsų galvose ir didelis svoris dar ne nuosprendis užsidaryti namuose“.
Žygyje buvo bene tik vienintelis epizodas, kai Gintarui teko santūrumą pasidėti kažkur giliau į kelionės kuprinę. „Camino Lituano“ savanoriai sugalvojo padovanoti tauragiškiui kokybiškus žygio batus, o apie šią staigmeną jis nieko nežinojo. Netikėta dovana jį šiek tiek išmušė iš vėžių. „Juk aš galiu ir pats nusipirkti tokius batus“, – gal kiek sutrikęs aiškino Gintaras. Bet išgirdęs paaiškinimą, jog dovanodami žmonės tiesiog jaučiasi laimingi, o jam tereikia stiprybės priimti dovaną, vyras tik linktelėjo ir jo veidas nušvito atvira ir nuoširdžia šypsena.
O naujieji batai keliautojui tikrai pravers, nes Gintaras turi svajonę. „Noriu įveikti ir Ispanijos „Santjago de Kompostelą“ kelią, praeiti tą visą didįjį kelią. Mes jau buvome nusibraižę planus, jau buvom pradėję jam ruoštis, bet pandemija viską sugadino“, – savo svajone dalinosi žygeivis. Jis pajuokavo, kad įveiktas lietuviškasis „Camino Lituano“ kelias – puiki generalinė repeticija, kurioje jis ir jo bendražygiai įsitikino, kad neįveikiamų kelių ir iššūkių tiesiog nėra.
