Režisierius Ignas Miškinis šiuo metu baigia paskutinius naujausio savo filmo, inspiruoto Rimanto Kmitos romano „Pietinia kronikas“, darbus.
Literatūra režisierių lydi ir kituose projektuose – šiais metais I.Miškinis prisijungė prie iniciatyvos „Knyga + Kinas“, komisijos ir padėjo išrinkti kinematografiškiausias praėjusių metų lietuvių autorių knygas.
Vilniaus knygų mugėje vykstančiam renginiui „Knyga + Kinas“ artėjant, režisierius pasakoja apie ekranizaciją, pirmąjį filmą ir santykį su literatūra, rašoma pranešime spaudai.
Ignai, kokiomis mintimis ir planais gyvenate šiuo metu?
Baigėme kurti filmą pagal R.Kmitos romaną „Pietinia kronikas“, liko paskutiniai „patepimai“ – garso korekcija ir kiti malonūs rūpesčiai. Ši juosta skiriasi nuo kitų mano filmų tuo, kad nesu pirminės medžiagos autorius, beje, ir idėja kurti filmą prasidėjo ne nuo manęs.
Kas tuomet paskatino prisijungti prie komandos? Ar stipriai nutolote nuo pirminės kūrinio idėjos?
Dirbdamas su pirminio scenarijaus autore Egle Vertelyte, daug svarsčiau, kodėl šiai medžiagai manęs reikia. Neslėpsiu, kad iš pradžių mane atstūmė laikmetis – 90–ųjų pradžia. Šį periodą prisimenu visai kitaip nei rašytojas ir anaiptol ne linksmai. Knyga nuotaikinga, smagi, tačiau ganėtinai priešinga mano prisiminimams. Tik daug vėliau atsirado bendrų taškų.
Nors kūrybinio proceso metu atrodė, kad scenarijus ganėtinai stipriai nutolo nuo knygos, tačiau prie originalaus kūrinio nuolat sugrįždavau – ieškojau detalių ir paslėptų idėjų. Viską nufilmavę, pamatę rezultatą, supratome, kad nuo knygos vis dėlto niekur nepabėgome. Įdomu, kaip šią adaptaciją priims kūrinio gerbėjai.
Koks Jūsų santykis su literatūra apskritai? Ar knygos jums, kaip režisieriui, yra svarbi gyvenimo ir kūrybos dalis?
Mano santykis su literatūra yra fragmentiškas. Aš nesu knygų „peliukas“, tikriausiai, per daug ilgą laiką neskaičiau – dabar noriu pasivyti tas pamokas, kurias praleidau, knygas, kurių neperskaičiau.
Nei knygų, nei filmų nesirenku pagal temą – man tai yra antraeilis dalykas. Jei personažas nėra įdomus, į knygą įsitraukiu sunkiai. Mane domina herojus ir tai, kaip jis gyvena tam tikrose aplinkybėse, koks jo siekis, požiūris į gyvenimą, kaip jis elgiasi, kai užklumpa sunkumai.
Grįžkime prie kino – ar stipriai kaip kūrėjas pasikeitėte nuo tada, kai žiūrovams pristatėte savo pirmąjį filmą?
Kai kūriau pirmąjį filmą, nieko nemokėjau ir viską dariau iš klausos. Akademijoje mokslai man visai nerūpėjo. Atrodė, kad visi, kurie bando išmokyti, yra pasenę, tebegyvenantys nespalvotame kine, kai tuo tarpu už lango – naujas pasaulis.
Gerai, kad kurdamas pirmąjį savo filmą turėjau stiprią komandą, kuri nepabijojo leistis į avantiūrą. Ir pats buvau nemažai dirbęs su reklama ir trumpais filmais, todėl nebijojau filmavimo aikštelės. Apskritai, turėjau labai daug drąsos ir norėjau kurti toliau, kol nesupratau, kad man labai trūksta žinių. Tada atsirado kompleksai, atrodė, kad negalima daryti nieko naujo tol, kol visko neišsiaiškinau. Pradėjau mokytis, lankyti kursus, važinėti į seminarus, skaičiau, o tada pasidarė dar sunkiau. Kad viskas stotų į savo vietas reikėjo ir pertraukų. O dabar atsirado minčių laisvė ir darydamas apie daug ką tiesiog nebegalvoju.
Ar kurdamas filmą daug galvojate apie žiūrovus, žinutę, kurią jiems norite perduoti?
Kūryboje mane traukia žmogaus vienatvė ir tai, kaip jis su tuo gyvena. Įdomu, kai personažas ieško alternatyvos viskam, kas jį supa, kai bando išsiveržti iš rėmų, ar suvaržymų, kad surastų savo kelią.
Man atrodo, kad esu visuomenės dalis ir jaučiu, kas vyksta aplinkui, kur aš gyvenu ir kas gyvena aplink mane, tačiau negaliu tiksliai patikrinti, kokia bus žiūrovų reakcija ar nuomonė. Todėl tiek rašydamas, tiek režisuodamas, aš galvoju tik apie save.
Renginį organizuoja „Fralita Films“. Projekto partneriai: asociacija AVAKA, Lietuvos leidėjų asociacija, Vilniaus kino biuras, Kūrybiškos Europos biuras Lietuvoje.